velyti

×vẽlyti, -ija (-yja Graž), -ijo (-yjo) (sl.) KII295, Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q630,632, R, MŽ, Sut 1. intr., tr. norėti, pageidauti, geisti: Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo BsPIII9. O kad taip, kaip aš veliju, jums reikėtų daryti, dar daugiaus nesandoros pasidarytų prš. Aš velyčiau anus, tokią širdį turinčius, manęs bijotisi BB5Moz5,29. Vẽlytinas K, NdŽ; R, MŽ, N. Kad mes velytiną šventą vakarą sulauktumbim brš. Bet juk kožnas tur pats suprasti, kad valdžia negal visus velytinuosius gelžkelius su vienu sykiu įtaisyti LC1887,9. | refl. tr. MŽ, KII363,387, Rtr, Tlž: Ką žmonės vẽlyjas, tai jie ir tiki KI549. Tai tau, bernužėli, berželyj kyboti, ne mane jauną velytis KlvD292. Kartą jau pasenęs žmonių abejetas … dejavo vaikų neturįs ir velyjos: ak, kad tik kūdikį turėtuva BsPI121. Vẽlykitės, ką norit, vislab vislab išpildysiu Jrk141. Pagraudenimą duoda, kurį girdėti rods nesivelijamės brš. 2. tr. PK153, B, R30, MŽ39,548, L, Vd linkėti, reikšti norą, kad kam kas atsitiktų: Aš tau vẽliju labą laimą J. Gero veliju R180,406, MŽ238,546. Kitas gimtas sūnus tėvu bloga vẽlija LzŽ. Daug laimės jums vẽliju an kelionės Rsn. To didžiausiam priešui nevẽlyčia Snt. Velyju labą naktį KlvD43. Gegužėlė velyjo man smertį KlvD153. Šitie žmonės ger[a] velij[a] Kristui, atenčiam ing Jerusalem BPI13. ^ Kas tau nemalonu, nevẽlyk artymui savo K.Donel. | refl. M. 3. intr., tr. Q229, H172, R181, MŽ239, KBII193, LzŽ [i]leisti, nedrausti: Kad jis pavelijo, tai ir aš vẽliju tau eiti namolei J. Nevelytas tai negaliu daryti N. Nevẽlija gaudyt žuvų Lb. Tavo giminės jos [imti už pačią] nevelys Sln. Ar leis mano motynėlė, ar vẽlys tėvelis JV460. 4. intr. M.Valanč, V.Kudir, Š mieliau, labiau norėti, teikti pirmumą: Šimtą sykių (be)velytų numirti NdŽ. Aš bevẽliju lovo[je] begulįs, neko darbą bedirbąs Jn(Kv). Kas bus ma[n] iš jos, aš vẽlyju be pačios JV38. Velyčiau atskirtą kūną nuo dūšelės, o ne kai aš tiktai nuo jauno bernelio KlvD287. Ai, sūnyti mano, sūnyti, vẽlytum buvęs negimęs JD1211. Beveliju SD402, Sut. Bevelija badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot SPII103. O tu gaili trupučio duot duonos antramui, bat veliji tatai beduodąs šunimus MP328. Velytumbit visas žalas iškęst …, neg ižgi naujo kokiuo nusidėjimu pažeist Viešpatį Dievą savo DP12. Kas čia nevelytų ik trumpam metui vargą kęst, idant paskui to ant amžių linksmintųs DP214. ^ Veliju numirti, nekaipo sugriešyti ŽCh320. Beveliju turįs reikalą su plikiu, nekaip su šykštu Sim. Beveliju pats dejuoti, negu kitus kamuoti KrvP(Rtn). | refl. MT181, P: Bevelyties M. Tada jis velijo dūšiai savo smertį ir bylojo: velyčiaus numiręs nei gyvas BBJon4,8. Velijas pirmiaus mirti, nekaip į griekus sugrįžti N. Velijuos tris nedėlias dirbęs, nekaip tris dienas sirgęs OsG162. Vẽlytumis, močiuže, įmetus į jūreles LB50. Vẽlyčiaus, močiute, rąstelį raičioti, ne mažą vaikelį ant rankų nešioti JD780. Šimtą kartų velijos namų plėnėse užsirausti, nekaip svetimims vergauti S.Dauk. ^ Velijuos perkąs nekaip prašąs SC84. 5. tr. Q9, R, MŽ, K patarti, rekomenduoti: Nevelyti N. Aš jums vẽlyčiau nueiti, ans y[ra] senas žmogus Kin. Perša piršlužiai, velij[a] žmonelės šlūžauninkę mergytę RD129. 6. tr. R153, MŽ203 liepti, įsakyti: Štai mes, jūs tarnai! Ką vẽlys jūsų malonė? K.Donel. Ponu Dievu velija nukirsti sūnų savą vienaturintį WP109. \ velyti; įvelyti; išsivelyti; nuvelyti; pavelyti; pervelyti; pravelyti; privelyti; suvelyti; užvelyti